Aminorūgštys

Aminorūgštys - smulkiausios organizmo statybinės dalelės, kurios griežta tvarka jungiasi tarpusavyje į trumpas grandinėles peptidus, o šie sudaro baltymus, kurių dėka Žemėje egzistuoja gyvybė.

Seniai nustatyta, kad aminorūgštys yra pakeičiamos ir nepakeičiamos (jos turi būti gaunamos su maistu, nes žmogaus organizme nesintetinamos arba sintetinama nepakankami jų kiekiai) ir kad kiekvienam organui svarbiausios ir reikalingiausios ne tos pačios amino rūgštys. Tai svarbu žinoti kalbant apie audinių ir organų funkcijų atstatymą bei priešlaikinio senėjimo profilaktiką.

Pakeičiamos aminorūgštys – jų pakankamą kiekį sveikas organizmas pasigamina pats. Tai: alaninas, argininas, asparaginas, aspartamo rūgštis, glicinas, glutaminas, glutamo rūgštis, prolinas, serinas, tirozinas, cisteinas.

Nepakeičiamos aminorūgštys turi būti gaunamos su maistu, nes žmogaus organizme jos nesintetinamos arba sintetinama nepakankami kiekiai. Be to, kai kurios nepakeičiamos amino rūgštys naudojamos pakeičiamų aminorūgščių sintezei. Tai: valinas, leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, treoninas, triptofanas, fenilalaninas, histidinas (dalinai nepakeičiama).

Augaliniuose baltymuose randama ne visų žmogui reikalingų nepakeičiamų amino rūgščių - tai žinotina vegetarams, jiems reikėtų vartoti papildus, kad susidarytų visas amino rūgščių rinkinys. Grikiai, soja, balanda turi pakankamą kiekį visų nepakeičiamų aminorūgščių. Valgant pupeles ir ryžius galima patenkinti nepakeičiamų aminorūgščių poreikį.

Egzistuoja keli organų ir organų sistemų funkcijų atsatymo būdai.

Populiariausias – naudojant antioksidantų ir mikronutrientų (vitaminų, mineralų, maistinių medžiagų) kompleksus. Deja, jų poveikis būna paviršutinis, dažniausiai apsiribojantis ląstelės atsparumo neigiamiems išorės veiksniams padidinimu ir biosintezei reikalingų medžiagų aprūpinimu.

Kitas būdas – ląstelės funkcijų korekcija peptidu dėka.